fbpx
Šios dienos vardadieniai:
Dienos patarlė

Niekas nenorėjo dirbti?

Žilvinas Šilėnas
Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas.

Nors dabar daug kas skundžiasi darbuotojų trūkumu ir su tuo susijusiu atlyginimų augimu, retai pastebima, kad nedirbančių žmonių ne tik nemažėja, bet net daugėja. Štai 2018 m. liepą Lietuvoje oficialiai registruota 142 660 bedarbių (Lietuvos darbo biržos duomenys). 2017-ųjų liepą jų buvo 134117, 2016-ųjų tą patį mėnesį-139 407.

Žinoma, palyginti su rekordu, kai 2010 m. liepą šalyje buvo 330 tūkst. bedarbių, tai neatrodo baisiai. Tačiau 2008 m. liepą buvo tik 69 tūkst. bedarbių. Net ir Vilniaus mieste tendencija panaši. 2018 m. bedarbių yra 25 tūkst., 2016 m. jų buvo 21 tūkst., 2010 m. – 54 tūkst., o 2008 m. -10 tūkst. Vilniaus bedarbių statistika iš esmės atkartoja Lietuvos statistiką: dabar yra geriau nei per krizę, truputį prasčiau nei prieš keletą metų ir daug prasčiau nei prieš krizę.

Bedarbių skaičiaus padidėjimo keliais procentais galima būtų nesureikšminti. Gal čia matome „Sodros” grindų pasekmes (nuo 2018 m. dirbantiesiems pusę etato „Sodros” įmokos skaičiuojamos kaip nuo viso etato; tad samdyti žmones ne visai darbo dienai tapo brangiau). Kita vertus, jau keleri metai iš eilės, nepaisant spartaus ekonomikos augimo (ar spartaus ES kontekste), bedarbių skaičius nesikeičia.

Atkreipkite dėmesį, kad čia skaičiuojame bedarbius asmenis, o ne nedarbą procentais. Tad bedarbių daugėja, net mažėjant gyventojų skaičiui. O tai reiškia, kad šalia emigracijos ir visuomenės senėjimo, kurie ir taip mažina dirbančiųjų skaičių, mes turime ir trečią veiksnį – nedirbančiuosius.

Kitas svarbus aspektas – senėjimas yra ekonomikai nepavaldus procesas. Apsisprendimas emigruoti ar sugrįžti – tik iš dalies ekonomikos veikiamas procesas (priklausomai nuo to, kiek žmonių emigruoja dėl objektyvios ekonominės naudos, ir kiek – dėl vilties ar iš nevilties), Bet nedarbas yra visiškai ekonominis reiškinys. Tad, jei duomenys yra tikslūs, galbūt matome neramaus proceso pradžią: ekonomika auga, atlyginimas kyla, žmonių mažėja, bedarbių skaičius – stabilus ir gana aukštas, per 8 proc.

Čia gali būti keli paaiškinimai. Vienas jų – dalis nedirbančių žmonių jau niekada ir nebedirbs, nes „neapsimoka”. Nes nedirbdami, gaudami pašalpą, išmokas, kompensacijas ir prisidurdami šešėliniais darbais jie susirenka panašią pinigų sumą, kaip dirbdami.

Tai – ekonomistų taip vadinami „nedarbo spąstai”. Lietuvoje jie yra gana aukšti ir siekia apie 80 proc., t. y. nustojęs nedirbti ir pradėjęs dirbti statistinis pilietis gali tikėtis tik apie 20 proc. didesnių pajamų. Retorinis klausimas: ar atlyginimai per maži, ar pašalpos per didelės?

Tačiau nedarbo pašalpos priklauso ir nuo buvusio ta atlyginimo. Uždirbusieji mažai iš pašalpos gali tikėtis kone tų pačių pajamų kaip iš atlyginimo, Uždirbusieji daugiau (pavyzdžiui, pusantro vidutinio atlyginimo), iš pašalpos gaus mažiau nei pusę atlyginimo. Tuos, kurie labiau kvalifikuoti, veržlesni ir aktyvesni, dar ir valdiška sistema ragina kuo greičiau „nulipti nuo sofos”, ir atvirkščiai – lėtesnius, pasyvesnius ir šiaip labiau linkusius sėdėti ant sofos ji skatina ant jos ir pasilikti. Nenuostabu, kad apie ketvirtadalis iš 142 tūkst. bedarbių yra ilgalaikiai, t. y. darbo neturintys metus ar ilgiau, o jų skaičius pastaraisiais metais irgi ūgtelėjo.

Neatitikimas tarp to, ką darbuotojai moka, ir to, ko reikia darbdaviams, yra diagnozė, kurią darbo rinkai kone kiekvienais metais nustato ekspertai. Čia galima kaltinti ir švietimo, ir per(si)kvalifikavimo sistemą. Bet, jei sutariame, kad laikai, kai „pagal specialybę” dirbi visą gyvenimą, baigėsi, tai greitas perkvalifikavimas tų, kurių įgūdžių niekam nebereikia, yra svarbus trumpuoju laikotarpiu. Pagal teoriją, pinigai, išleisti žmogui perkvalifikuoti ir darbo vietai surasti, yra investicija, palyginti su pinigais, išleistais bedarbio pašalpai. Klausimas tik, artai veikia praktikoje.

Kol kas išlaidos vadinamosioms aktyvioms darbo rinkos priemonėms tik auga. 2016 m. išlaidos darbo rinkos priemonėms beveik siekė 2010-ųjų-t. y. krizės apogėjaus – lygį, nors bedarbių tada buvo dvigubai daugiau. Čia kyla du klausimai. Pirmas – jei valdiška darbo rinkos reguliavimo ir paslaugų sistema tiek pabrango, kodėl turime tiek bedarbių? Ir antras – jei dabar, geraisiais laikais, kai ekonomika ir atlyginimai auga, išleidžiame tiek pinigų, kas bus, jei ekonomikos augimą pakeis stagnacija ar net nuosmukis?

Bet dar svarbiau, kad ilguoju laikotarpiu persikvalifikavimo įgūdžius turi įdiegti ir švietimo sistema. Šalia istorijos datų ir formulių pedagogai turėtų mokyti mokytis, o ne kurti iliuziją, kad prieš dvidešimt metų gautas diplomas garantuos žinojimą. Priešingu atveju, mokesčių mokėtojų pinigais švietimo sistema ruoš istorikus, kuriuos perkvalifikavimo sistema perdarinės į frezuotojus. Aišku, kvalifikuotas frezuotojas su aukštuoju istorijos išsilavinimu yra nuostabu. Tik-brangu.

143 tūkst. bedarbių yra gera dingstis pamąstyti, kodėl tautoje, kuri didžiuojasi patarle „Kas nedirba-tas nevalgo” yra tiek nedirbančiųjų.

Žilvinas Šilėnas
Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas

(Visited 1 times, 1 visits today)